1923 metų sausį Lietuvos vyriausybė įvykdė gerai suplanuotą karinę ir politinę akciją, istorijoje žinomą Klaipėdos krašto sukilimo pavadinimu. Šio sukilimo dėka Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos ir iki 1939 metų išliko Lietuvos valstybės sudėtyje.
Tai buvo ne tik karinė operacija, bet ir brandus diplomatinis sprendimas, leidęs jaunai Lietuvos Respublikai įtvirtinti savo suverenitetą, užsitikrinti priėjimą prie jūros bei sustiprinti valstybės ekonomines ir geopolitines pozicijas. Klaipėdos krašto prijungimo istorijoje galima išskirti tris reikšmingas datas, žyminčias nuoseklų ir apgalvotą šio proceso eigą.
Sausio 9-oji tapo simboline pradžia. Tądien, karinės akcijos išvakarėse, Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas paskelbė manifestą „Visiems gyventojams Klaipėdos krašto“. Šis dokumentas aiškiai išreiškė krašto gyventojų siekį atsiskirti nuo svetimos administracijos ir prisijungti prie Lietuvos, suteikdamas politinį ir moralinį pagrindą tolesniems veiksmams.
Sausio 15-oji pažymėta ginkluotu veiksmu. Mažosios Lietuvos savanoriai po sunkių kautynių užėmė Klaipėdą ir visą Klaipėdos kraštą. Ši diena tapo lūžio tašku, parodžiusiu, kad krašto likimas sprendžiamas ryžtingai ir su aiškiu tikslu – būti Lietuvos dalimi.
Sausio 19-oji vainikavo procesą politiniu sprendimu. Šilutėje įvyko Vyriausio Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto, jo skyrių ir draugijų atstovų suvažiavimas, kurio metu priimta Šilutės seimo deklaracija. Joje vieningai nutarta Klaipėdos kraštą priglausti prie Lietuvos Respublikos, taip teisiškai įtvirtinant jau įvykusį faktą.
Klaipėdos krašto sukilimas išlieka svarbiu Lietuvos valstybingumo pavyzdžiu, liudijančiu politinę valią, žmonių ryžtą ir gebėjimą veikti bendro tikslo labui.
Mano Šilutė
