Šilutės Hugo Šojaus muziejuje duris atvėrė jau septintoji garsaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos paroda „Trijų šimtmečių mados istorija“, veiksianti iki rugpjūčio 31 dienos. Kaip ir ankstesniais kartais, bilietai į mokamą susitikimą su kolekcininku buvo išpirkti itin greitai. Akivaizdu, kad Šilutėje jis jau seniai turi ištikimų gerbėjų būrį, kuris su kiekviena paroda tik gausėja. Žmones traukia ne vien galimybė iš arti pamatyti išskirtinius XVIII–XXI amžiaus drabužius. Dar labiau juos žavi pats A. Vasiljevas – žmogus, gebantis paprastą suknelę paversti pasakojimu apie žmoniją, o skrybėlę – civilizacijos istorijos liudininke.
Mados istorija – tik pretekstas kalbėti apie žmogų
Vos prasidėjus susitikimui tapo aišku, kad Aleksandras Vasiljevas kalbės ne tik apie madą. Jam drabužis – tai raktas į platesnį pasaulio supratimą. Atsakydamas į klausimus jis laisvai pereina nuo avalynės istorijos prie religijos, nuo automobilių įtakos skrybėlėms – prie psichologijos, nuo tautinio kostiumo – prie pasaulinės reklamos industrijos.
Jo pasakojimai paremti ne sausa teorija, o asmenine patirtimi. Vasiljevas pasakoja apie keliones po Alžyrą, Omaną, Japoniją, Prancūziją ar Italiją taip, lyg būtų ką tik grįžęs. Kiekviena šalis jam tampa ne geografiniu tašku, o kultūros pamoka, paaiškinančia, kodėl žmonės rengiasi būtent taip, o ne kitaip.
Jis mato priežastis ten, kur kiti jų neieško
Bene didžiausia A. Vasiljevo stiprybė – gebėjimas parodyti netikėtas mados pokyčių priežastis. Jo įsitikinimu, XXI amžiuje galutinai įsigalėjo unisex stilius, o vienu pirmųjų to ženklų tapo sportiniai bateliai, kurių dizainas beveik nebesiskiria pagal lytį.
Kodėl moterys beveik nustojo nešioti skrybėles? Pasak jo, dėl automobilio. Plačiabrylė skrybėlė riboja matomumą vairuojant, o kartu išnyko ir sudėtingos šukuosenos, kurioms tokie galvos apdangalai buvo kuriami.
Net tatuiruotes Vasiljevas aiškina ne kaip trumpalaikę madą, o kaip globalizacijos padarinį. Jo manymu, tai vienas iš būdų keisti savo tapatybę ir išvaizdą pasaulyje, kuriame vis labiau nyksta tautinės ir kultūrinės ribos.
O aukštosios mados kolekcijas jis vadina ne drabužių, bet reklamos menu. Jo teigimu, milijardines pajamas mados namams uždirba ne šimtus tūkstančių eurų kainuojančios suknelės, o kvepalai, kosmetika ir aksesuarai, kuriuos įsigyti gali kiekvienas.
Kolekcininkas, kuris renka ne drabužius, o istorijas
Klausantis A. Vasiljevo pasidaro aišku, kad jo kolekcija – ne prabangių drabužių sandėlis. Kiekvienas eksponatas jam turi savo biografiją.
Jis prisipažįsta kartais pažvelgęs į suknelę bandantis įsivaizduoti moterį, kuri ją vilkėjo – ar ji buvo laiminga, ar gedėjo, ar mylėjo. Jo kolegės, dirbančios su kolekcija, kartais net atsisako liesti kai kuriuos drabužius, nes, anot jų, jaučia jų skleidžiamą energiją. Pats kolekcininkas tokių pojūčių neneigia ir mano, kad žmonės skirtingai jaučia daiktų istoriją.
Galbūt todėl Lietuvoje jo parodos sulaukia tokio susidomėjimo. Vasiljevas įsitikinęs, kad lietuviai iki šiol išsaugoję pagonišką pasaulio pajautimą – gebėjimą matyti gyvybę ne tik žmoguje, bet ir akmenyje, medyje ar senoje suknelėje.
Žmogus, kuris vis dar ieško XVIII amžiaus suknelių
Nors jo kolekcijoje – tūkstančiai eksponatų, Aleksandras Vasiljevas neslepia vis dar turintis svajonę. Didžiausia spraga – XVIII amžiaus moterų suknelės, kurių pasaulyje išliko labai nedaug, o vienos jų kaina šiandien siekia apie 10 tūkstančių eurų.
Tačiau kolekcininkas vienodai vertina ir visai neseniai sukurtus drabužius. Pasak jo, šiandien XX amžiaus pabaigos mados kūriniai beveik beverčiai, todėl dabar pats tinkamiausias metas juos gelbėti. Svarbiausias kriterijus jam išlieka rankų darbas – daiktas, sukurtas su meile, o ne pagamintas masinėje gamyboje.
Humoras, dėl kurio publika sugrįžta
Vis dėlto vien žinios nebūtų sukūrusios tokio ištikimų klausytojų rato. Vasiljevas nuolat juokauja, provokuoja diskusijas, nevengia ironijos ir geba net rimčiausias temas papasakoti su šypsena.
Kalbėdamas apie sudužusią lėkštę jis ramina, kad „atėjo jos laikas numirti“, o pasakodamas apie kadaise geidžiamus audinių kailinius primena, jog šiandien Romos sendaikčių turguje juos galima nusipirkti vos už 20 eurų. Tokios istorijos priverčia ne tik juoktis, bet ir susimąstyti, kaip greitai keičiasi mūsų vertybės.
Tikriausiai todėl susitikimai su Aleksandru Vasiljevu niekada nebūna vien paskaitos apie madą. Jie tampa pasakojimais apie žmones, epochas ir gyvenimą, kuriame net mažiausia drabužio detalė gali papasakoti kur kas daugiau nei visa istorijos knyga.
Sergėjus Gvildys
