Nesenai nemenką šurmulį sukėlė Šilutės H. Šojaus muziejaus „Facebook“ paskyroje paskelbta nedidelė žinutė rubrikoje „Ar žinai, kad…“. Joje buvo trumpai pristatomas išnykęs Jociškių dvarelis, stovėjęs ant Minijos kranto. Apie jį bei apie senuosius jo gyventojus žinome iš E. V. Berbomo parašytos 1832 m. lapkričio mėnesiu datuotos Jociškių dvarelio kronikos. Ten aprašomas ne tik jis, bet minimos ir Suvernų kapinės, nes tai ne vieno šio dvaro gyventojo Amžino poilsio vieta. Tai buvo aprašyta 2010 lapkričio 10 d. „Šilainės sodo“ svetainė paskelbtame straipsnyje „Jociškių dvarelis“ (spauskite nuorodą).
Saulius Sodonis
Deja, paties Jociškių dvarelio neliko po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien net pėdsakus jo sunku atsekti. Jo buvimo vietą išduoda tik keletas augesnių medžių. O Suvernų kapinių likimas labai liūdnas. Po karo pasitraukus beveik visiems seniesiems pamario gyventojams ir nelikus kam prižiūrėti artimųjų kapaviečių, kapinės pamažu apaugo medžiais. Nors gal ir skamba liūdnai, tačiau būtent ta žaluma slėpė kapines nuo atėjūnų akių ir jos, kad ir su medžių šaknimis iškilnotais paminklais, išlaikė pirmapradį vaizdą. To, labai gaila, negalima pasakyti apie Jociškių savininkų ten įrengtą laidojimo koplyčią. Kada jis buvo apiplėšta ir sugriauta – labai sunku pasakyti. Tačiau apie 2000 metus, kada šių eilučių autorius pagal galimybes bandė fiksuoti pamario kapinaičių, tame tarpe ir Suvernų, būklę, koplyčios vietoje aiškiai matėsi jau senokai besanti duobė. Ir tai tikrai nebuvo panašu prieš metus, ar penketą metų padaryta. Galima daryti prielaidą, kad tai galėjo būti dar gūdžiais sovietiniais laikais, kada į pamarį – Kintus, Ventę, Stankiškes, Suvernus – kėlėsi (ar buvo atkelti) žmonės iš svetimų kraštų. Juk tuomet čia apsigyvenusiems buvo kalama į galvas, kad čia iki jų gyveno kažkokie svetimšaliai vokiečiai. Todėl kažką priešiško nugriauti, ar paslėptų lobių ieškoti – joks nusižengimas…
Šiandien siūlau tekstą, kurį pavadinau „Iš pirmų metų „Šilainės sodo“ sandėlio…“* Rengiant aukščiau minėtą straipsnį apie Jociškiu ir jo žmones, buvo renkama medžiaga. Šiandien tikrai negaliu pasakyti, kokiose šaltiniuose ji užmatyta, kuri į tą sandėlį pateko. Tačiau tikrai grįžta prisiminimai, kad ieškota įvairių detalių buvo gan ilgai ir kruopščiai. Taip pat negaliu pasakyti, kodėl šita medžiaga tuomet neišvydo dienos šviesos, nors ir buvo parengta, kaip straipsnis.
Intrigai galima dar pridurti, kad artimiausiu metu paskelbsiu įdomią ir mažai žinomą pasakojimą, susijusį su Kintų bažnyčia ir senuoju Amburgeriu.
Taigi… (pilnas straipsnio tekstas)
