Smagi ir nuotaikinga, tradicinė Rusnės miestelio Šaktarpio šventė praūžė praėjusį šeštadienį. Čia buvo galima paskanauti kulinarinio paveldo patiekalų: žuvienės, rūgštynių sriubos, įvairių rūšių blynų ir su uogiene ir su spirgučiais su grietine. Nuo žvarbaus vėjo sušalę šildėsi karšta arbata. Veikė edukacijų ir žaidimų erdvė vaikams, kurią paruošė Šilutės Hugo Šojaus muziejau kolektyvas. Gerą nuotaiką kūrė susirinkusiems šventės vedėjos Indrė Skablauskaitė ir Vaida Galinskienė taip pat Šilutės rajono šokių kolektyvai „Juknaičiai“, „Šalna“ ir „Tantės“, fokloro ansamblis „Ramytė“, Juknaičių kaimo kapela ir ekspresyvios folkroko muzikos grupė „Žalvarinis“.
Šiemet šventės akcentu tapo Violetos ir Kęstučio Demereckų pripažinimas įrašu į Rusnės garbės knygą. Tai nuopelnas už pamario krašto tradicijų puoselėjimą: kraštotyrinį istorinį darbą ir knygų apie Mažąją Lietuvą ir Rusnę leidimą.
O kas yra šaktarpis? Ką reiškia šis įmantrus žodis tūlo lietuvio ausiai?
„ Šãktarpis, šaktarpas, pavasario ir rudens potvynio Nemuno žiotyse pavadinimas, vartotas Mažojoje Lietuvoje. Šaktarpio pavadinimo kilmę aiškino Augustas Ambrasaitis, Carlas R. Jacoby, Frydrichas Kuršaitis, Georgas H. F. Nesselmannas. Termino kilmė siejama su šakomis. G. H. Nesselmannas mano, kad šaktarpio vardas kilo nuo šakų, kurios potvynio metu buvo klojamos ant kelių, kad būtų galima pravažiuoti. F. Kuršaitis šaktarpį sieja su šaka, upės atšaka ir tarpu. Šaktarpis – tai laikas, kai ledas nei laiko, nei lūžta, nepravažiuojamasis laikas, kai dėl potvynio žmogus jaučiasi, tarsi būtų įkišęs koją į medžio šakas ir dėl to negalįs iš medžio išlipti; atšalimas polaidžio metu, kai negalima plaukti valtimi nei rogėmis važiuoti dėl plono ledo. Johannesas Bobrowskis knygoje Lietuviški fortepijonai šaktarpį aprašė kaip kliūtį laidotuvėms. Šaktarpo Čese terminas vartotas „Tilžės keleivyje“. Vokiečiai neturėjo šaktarpio termino pakaitalo. Yra išlikęs pasakojimas, kaip Šilutės švietimo darbuotojas parašė pranešimą vyresnybei Gumbinėje, skųsdamasis, kad Szaktarp trukdo vaikams eiti į mokyklą, ir gavo atsakymą, jog Szaktarp (t. y. asmenį) reikia nubausti įstatymo numatyta tvarka. Savo kūriniams šaktarpio pavadinimus davė Frydrichas Bajoraitis, Ernstas Wichertas, A. K. T. Tielo. Dietmaras Albrechtas knygoje Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje vieną dalį pavadino Šaktarpiu. Astrida Petraitytė parašė romaną Šaktarpio metas (2006),kuriame pavaizdavo gyvenimą Mažojoje Lietuvoje tarp dviejų pasaulinių karų, kai nebuvo galimybės rinktis likimo kelią.“ /Šaltinis: „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ https://www.mle.lt// /
Sergėjus Gvildys. Autoriaus nuotraukoje Violeta ir Kęstutis Demereckai.
Šventės akimirkos čia.
